Žinot būna naktų, kai nesimiega, ypač tokios naktys užklumpa išgėrus kelis puodelius žalios arbatos vakare. Paskutiniu metu jaučiuos kaip kokia priklausomybę turinti asmenybė. Pagal mano idealistinius planus, mano baigiamajam darbui parašyti liko 15 dienų, ir aš sąžiningai jį vis rašiau ir rašiau, kol vėl gi, į galvą vis dažniau ėmė plūsti tortų vaizdai, pirštai vis dažniau rinkti google raktinius žodžius vienaip ar kitaip išreiškiančius tortą, o vaizduotė kurti tortų papuošimus. Todėl vienareikšmiškai greitu metu bloge bus tortas.
Be kita ko, tenka oficialiai konstatuoti, kad aš sau pagaliau prisipažinau, jog aš labai vienpusiškas žmogus. Ar kaip čia vadinami tie, kurie mato tik baltą arba juodą, beveik kaip šokoladą. Tiesiog kai ieškau torto papuošimo idėjų, nuolat matau tuos vargšus tortus, aptrauktus plastilinu, primenančius batus, šunis, alaus bokalus, kitus nežemiškus objektus. Labai atsiprašau 21 a. molio tautodailininkų, bet man asmeniškai čia kažkoks išsityčiojimas iš maisto. Pavadinčiau tai konditerijos maru, kuris nusinešė daugelio galėjusių būti gražiais tortais sielas, ir pavertusių juos pvz. lėlėm barbėm. Aš suprantu, jog tokie tortai neretai būna skirti vaikams arba vidutinio amžiaus krizę išgyvenantiems vyrams, bet turiu nuojautą, kad nei pirmi, nei antri jų patys nė neparagauja. O jų svečiai tuo tarpu pasmerkiami lėtoms ir skausmingoms kančioms nepastebimai lupant tą velniavą nuo torto, arba kramtant ir pro dantis tariant - kaip skanu.
Iš kitos pusės tenka sutikti, jog į tą torto iškamšą reikia sudėti begalę darbo, reikia ir kruopštumo, ir sugebėjimo išgauti kokius nors objektyvios tikrovės atvaizdus. Bet aš vis gi lieku prie savo pirminės nuomonės - niekas nuo torto neturi būti nuimta, o jeigu jūs visada suvalgot tą molio masę, tuomet reiškiu jums didelę užuojautą, matyt vaivorykštės spalvų eiliškumo seka padeda nustatyti, keliais metais susitrumpinate gyvenimą.
Taip pat ir pastebėjimas piktdžiugiškai nuteikiantis mano piktdžiugišką sielą - neretai (su išimtimis) tų pačių plastilino autorių darbai, kuriuose mėginama naudoti natūralius papuošimus atrodo mažų mažiausiai baisiai.
Taigi tokie pastebėjimai šiam vakaro ir ryto tarpsniui, o čia jau antras įrašas išpeikiantis dekoravimo mases, todėl nuo mano blogo galutinai nusisuks plastilino meistrai, nors jie čia matyt ir taip neturi ką veikti.
Taip pat ir pastebėjimas piktdžiugiškai nuteikiantis mano piktdžiugišką sielą - neretai (su išimtimis) tų pačių plastilino autorių darbai, kuriuose mėginama naudoti natūralius papuošimus atrodo mažų mažiausiai baisiai.
Taigi tokie pastebėjimai šiam vakaro ir ryto tarpsniui, o čia jau antras įrašas išpeikiantis dekoravimo mases, todėl nuo mano blogo galutinai nusisuks plastilino meistrai, nors jie čia matyt ir taip neturi ką veikti.
Dabar tokia mada. Dar visai neseniai ir pas pirkdavo bezė ar grietinėlės kremu puoštus tortus, o dabar tapo mada daryti temines šventes, pagooglinę prisirenka tortų pavyzdžių ir neša kepyklom, o joms jau tenka orientuotis į tokius klientus. Pati dirbau kepykloje metus laiko, būtent pildydavau klientų norus ir gamindavau papuošimus iš masės. Per tuos metus įvyko labai didelis šuolis, nes užsakymų su kiekvienu mėnesiu daugėjo, tai teko ir nemažai technologijų išbandyti, kad įgyvendinti tai ko klientas nori ir moka man nesuvokiamus kosminius pinigus. Iš visų tų baisumų, tai masė pasirodė visai nieko, nes galima lengvai nusilupti :) Dekorgeliai - kažkas baisaus, o jais spalvina tortą, jeigu nori pigesnio varianto nei su mase. Ir smirda baisiai, ir skonis šlykštus ir pjaunant tortą būtinai pateks ant jo, lengvai nenugramdysi. Visi papuošimai iš sugarveilo - plastmasės skonio, bet reikia pripažinti, atrodo tikrai gražiai tie nėrinukai.
AtsakytiPanaikintiMasių yra visokių, teko vieną kartą gaut išbandyti berods prancūzišką - sudetis gera, kvapas geras, maloniai tirpsta burnoje (berods kokosų sviesto pagrindu buvo), bet ji tiko tik lipdymui ir buvo baisiai brangi, tai kepykloms, kurios siekia tik pelno ji neapsimokėjo, todėl daugiau ir neteko jos naudoti. Naudoja tai ką gauna pigiausia, o tai tikrai nebūna geriausios kokybės, atsidarai juodos masės kibirėlį ir vos nenugriūni nuo dvokstelėjusio klijų kvapo, bet patiems dažyti natūraliais dažais (anglimi) yra per brangu. Ir dažų yra visokių. Yra natūralių, bet natūralūs dažo pastelinėm spalvom, o klientai nori ryškių, tenka tada naudoti chemiją. Prieš man išeinant užsipirko naujų dažų - neoninių spalvų (irgi klientų poreikiams patenkinti), net neįsivaizduoju kas ten per brudas. Antra, nieks nežiūri kiek tų dažų įpilti į masę (yra nurodytos normos), pilama tiek, kad išgauti norimą spalvą. Tai kol bus tokių klientų, tol ir bus tų "plastelininių" nesveikų tortų mada.
O jeigu norisi pasimokyti šokoladinių papuošimų, tai man patiko Jean-Pierre Wybauw "Chocolate Decorations". Teko vartyti, labai patiko, norėčiau įsigyti.
Na va kaip smagu ir įdomu paskaityti žmogaus, tiesiogiai susidūrusio su tokių tortų gamyba komentarą. Aš jau galvojau, kad likau viena nenormali, nes atsivertus tokių tortų nuotraukas po jais būna krūva pagyrimo šūksnių. Aš esu susidūrus tik su viena mase - šokolado ,,skonio'' ir spalvos. Bet tikrai nebuvau nieko bjauresnio ragavusi. O pasirodo dar yra toli bjauresnių. Aš iš esmės ir prieš dažus esu nusiteikus, nebent atskiri elementai nuspalvinami, bet jeigu visas biskvitas arba visas kremas, na nežinau, kam normalu tai valgyti :) O šokoladinis dekoravimas man iš tiesų pats mieliausias, būtinai reikia tavo nurodytos knygos pasieškoti, kadangi tobulėti norisi, o jauti, kad prieinami internetiniai šaltiniai pamažu senka, tuo tarpu lietuviškų knygų, skirtų tortų puošybai aš nesu mačius. Galbūt dėl to, jog ir pačios puošimo tradicijos pas mus nėra. :) Bet kokiu atveju, labai įdomus komentaras, sužinojau dar daugiau naujo, ne tik tą ką akim pati matau :))
PanaikintiPagyrimo šūksniai yra dėl išvaizdos, o ne dėl skonio. Kadangi dirbau toje srityje, į kursus nieks nesiuntė, teko mokintis savarankiškai, skaitinėdavau užsienietiškus blogus, mokiausi lipdymo technikos ir supratau, kad visas tas nesąmones valgo turbūt tik lietuviai. Visų pirma tortas ten būna paprastas biskvitas ir greičiausiai tai būna tik stalo puošmena, o ne valgymui skirtas daiktas. Antra - figūrėlės - meno kūriniai, formuojamos ant vielyčių, medinių pagaliukų, pjaustoma iš putplasto, formuojama iš folijos, o tik paskui aplipdoma cukrine mase. Pas mus viskas turi būti valgoma, cukrinėse figūrėlese negali būti jokių folijų, putoplastų, pagaliukų, o taip padaryti kaip atnešta pavyzdį jau būna tikras iššūkis ir tenka suktis, naudoti šokoladą, ant jo formuoti ir pan. Liūdna, bet mes tokie taupūs, kad sumokėję milžiniškus pinigus, turim viską ir suvalgyti. Gerai, kad mano dukrytė žino, jog figūrėlė yra torto papuošimas, o ne valgomas daiktas.
PanaikintiBet lipdyti galima ne tik iš tokios cukrinės masės. Dar yra marcipanas, šokolado masė, tik jau sudėtingiau spalvų atžvilgiu. Mokytis galima ir žiūrint youtube video, tikrai galima rasti gerų pamokų, aš irgi iš ten semiausi žinių :) Sėkmės
Aš irgi kartais pasižiūrėdavau, kaip amerikiečiai tas apdengimo mases naudoja, tai iš tiesų, pasirinkimo galimybė yra labai nedidelė, ir dažniausiai, kad būtų įmanoma išgauti tam tikrą figūrą belieka naudoti vos ne pliką biskvitą be jokių kremų, taip pat mačiau kaip naudojo ir baltą putplastį daliai torto elementų. Pas mus skaičiau kažkuri kepykla įsigudrino į tortą vielučių prismaigstyt, tai sustabdė laikinai jos veiklą. Iį tikrųjų net nežinau iš kur šita mada atėjo, amerikiečiai pirmieji matyt tas mases pradėjo naudoti, bet rusiškuose tinklapiuose tai tikri skonio ,,perliukai''.
AtsakytiPanaikintiKonditerinės vielytės yra daug kur naudojamos, tiek užsienyje, tiek pas mus. Be jų neįmanomą padaryti įmantrių cukrinės masės gėlių. Kaina tų vielyčių labai didelė, čia ne iš Senukų pirkta, bet kaip ir anksčiau sakiau, viską gi turim suvalgyti, tėvai nesužiūrėjo ir susikišo ir su tom vielytėm papuošimus (nors net iš nuotraukos matyti, kad ten vielutės panaudotos).Dar pora trejetų metų ir manau, ateis nauja tortų puošimo mada. Reikia tik išlaukti. Juk po truputį visi grįžta prie natūralumo
Panaikinti