2013 m. rugsėjo 30 d., pirmadienis

Kai nesimiega belieka tortai

Žinot būna naktų, kai nesimiega, ypač tokios naktys užklumpa išgėrus kelis puodelius žalios arbatos vakare. Paskutiniu metu jaučiuos kaip kokia priklausomybę turinti asmenybė. Pagal mano idealistinius planus, mano baigiamajam darbui parašyti liko 15 dienų, ir aš sąžiningai jį vis rašiau ir rašiau, kol vėl gi, į galvą vis dažniau ėmė plūsti tortų vaizdai, pirštai vis dažniau rinkti google raktinius žodžius vienaip ar kitaip išreiškiančius tortą, o vaizduotė kurti tortų papuošimus. Todėl vienareikšmiškai greitu metu bloge bus tortas.
Be kita ko, tenka oficialiai konstatuoti, kad aš sau pagaliau prisipažinau, jog aš labai vienpusiškas žmogus. Ar kaip čia vadinami tie, kurie mato tik baltą arba juodą, beveik kaip šokoladą. Tiesiog kai ieškau torto papuošimo idėjų, nuolat matau tuos vargšus tortus, aptrauktus plastilinu, primenančius batus, šunis, alaus bokalus, kitus nežemiškus objektus. Labai atsiprašau 21 a. molio tautodailininkų, bet man asmeniškai čia kažkoks išsityčiojimas iš maisto. Pavadinčiau tai konditerijos maru, kuris nusinešė daugelio galėjusių būti gražiais tortais sielas, ir pavertusių juos pvz. lėlėm barbėm. Aš suprantu, jog tokie tortai neretai būna skirti vaikams arba vidutinio amžiaus krizę išgyvenantiems vyrams, bet turiu nuojautą, kad nei pirmi, nei antri jų patys nė neparagauja. O jų svečiai tuo tarpu pasmerkiami lėtoms ir skausmingoms kančioms nepastebimai lupant tą velniavą nuo torto, arba kramtant ir pro dantis tariant - kaip skanu.
Iš kitos pusės tenka sutikti, jog į tą torto iškamšą reikia sudėti begalę darbo, reikia ir kruopštumo, ir sugebėjimo išgauti kokius nors objektyvios tikrovės atvaizdus. Bet aš vis gi lieku prie savo pirminės nuomonės - niekas nuo torto neturi būti nuimta, o jeigu jūs visada suvalgot tą molio masę, tuomet reiškiu jums didelę užuojautą, matyt vaivorykštės spalvų eiliškumo seka padeda nustatyti, keliais metais susitrumpinate gyvenimą.
Taip pat ir pastebėjimas piktdžiugiškai nuteikiantis mano piktdžiugišką sielą - neretai (su išimtimis) tų pačių plastilino autorių darbai, kuriuose mėginama naudoti natūralius papuošimus atrodo mažų mažiausiai baisiai.
Taigi tokie pastebėjimai šiam vakaro ir ryto tarpsniui, o čia jau antras įrašas išpeikiantis dekoravimo mases, todėl nuo mano blogo galutinai nusisuks plastilino meistrai, nors jie čia matyt ir taip neturi ką veikti.

2013 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Dietinis bananinis pyragas

Iš tiesų pagal visus sąžinės kanonus šiuo metu vietoj šio įrašo aš privalėčiau rašyti magistro baigiamąjį darbą. Tačiau, kai šiandiena jį rašiau ir vietoje žodžio kontinentinė perskaičiau konditerinė, supratau, kad čia kažkas ne taip. Jeigu mano tema nebūtų susijusi su neturtinės žalos atlyginimu, o tarkim kokiu nors skanėstu, šokoladu ar bet kuo kitu susijusiu su maistu, matyt tą darbą būčiau jau seniai parašius. Iš kitos pusės nesakau, kad man nepatinka neturtinės žalos atlyginimas, bet tam reikia įsijausti, o aš niekaip neįsijaučiu. Bet gal kaip nors.
Tokie vidiniai prieštaravimai atsispindi ir šiandieniniame mano kepinyje. Kad ir kaip aš norėčiau to sviestinio, cukrinio, karamelinio bananinio pyrago, realybė yra kita. Kepu bananinį pyragą, tačiau tokį, kuriame nei lašo cukraus, sviesto ar tuo labiau karamelės. Bet nesakau, kad tai yra blogai, pradėjusi žiūrėti ką valgau, supratau kiek daug dviračių galima išrasti. Kad ir kaip norėtum tą dieną kažko riebaus, susigalvoji liesą to patiekalo variantą, ir po kurio laiko taip įpranti, kad rodos nereikia ir to riebiojo. Na tarkim šis pyragas ir arbatėlė su lieso 0,5% riebumo pieno putele. Ar ši kompanija neatrodo skaniai? Atrodo, ir tokia yra. Ir nieko kito šiam vakarui tikrai nereikia. 
Iš kitos pusės tie liesi patiekalai man kažkuo primena tuos žaliavalgius. Kai iš normalaus riebaus bananinio pyrago pasidarai liesą liesą variantą, bet vis gi pyragą, ką tai reiškia? Kad galbūt vis gi tu nori to riebiojo skaniojo pyrago, bet negali sau to leisti. Panašiai skamba ir tie žaliavalgiški patiekalų pavadinimai - žaliavalgių šaltibarščiai, žaliavalgių kiaušinienės. Tai apie ką vis gi tie pavadinimai byloja? Kad visi tie žaliavalgiai nori šaltibarščių, nes jie jiems skanūs, nori kiaušinių, nes jie jiems skanūs, bet išradinėja dviratį iš velniai žino ko mėgindami atkartoti tą skonį, kuris priklauso natūraliam patiekalui. Man visa tai byloja apie žaliavalgystę per prievartą arba žaliavalgystės madą, nes nujaučiu, kad doras žaliavalgis tikrai nevarvina seilės žiūrėdamas į tuos produktus, kurie pagal jų žaliavalgystės įstatymus jiems draudžiami. 

Reikės:

2 pakeliai liesos varškės
1 kiaušinis
7 labai prinokę bananai
1 v. š. miltų
0,5 a. š. kepimo miltelių

Paruošimas:

Kiaušinį, varškę, 4,5 banano sudėti į blenderį ir išplakti iki vientisos masės. Įdėti miltus bei kepimo miltelius, išmaišyti. Masę sukrėsti į kepimo formą. Jeigu forma ne silikoninė reikėtu šiek tiek patepti riebalais. Ant viršaus griežinėliais supjaustyti ir sudėti likusius bananus. Kepti apie 30 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Skanaus!

Šaltinis: čia