Žinot būna naktų, kai nesimiega, ypač tokios naktys užklumpa išgėrus kelis puodelius žalios arbatos vakare. Paskutiniu metu jaučiuos kaip kokia priklausomybę turinti asmenybė. Pagal mano idealistinius planus, mano baigiamajam darbui parašyti liko 15 dienų, ir aš sąžiningai jį vis rašiau ir rašiau, kol vėl gi, į galvą vis dažniau ėmė plūsti tortų vaizdai, pirštai vis dažniau rinkti google raktinius žodžius vienaip ar kitaip išreiškiančius tortą, o vaizduotė kurti tortų papuošimus. Todėl vienareikšmiškai greitu metu bloge bus tortas.
Be kita ko, tenka oficialiai konstatuoti, kad aš sau pagaliau prisipažinau, jog aš labai vienpusiškas žmogus. Ar kaip čia vadinami tie, kurie mato tik baltą arba juodą, beveik kaip šokoladą. Tiesiog kai ieškau torto papuošimo idėjų, nuolat matau tuos vargšus tortus, aptrauktus plastilinu, primenančius batus, šunis, alaus bokalus, kitus nežemiškus objektus. Labai atsiprašau 21 a. molio tautodailininkų, bet man asmeniškai čia kažkoks išsityčiojimas iš maisto. Pavadinčiau tai konditerijos maru, kuris nusinešė daugelio galėjusių būti gražiais tortais sielas, ir pavertusių juos pvz. lėlėm barbėm. Aš suprantu, jog tokie tortai neretai būna skirti vaikams arba vidutinio amžiaus krizę išgyvenantiems vyrams, bet turiu nuojautą, kad nei pirmi, nei antri jų patys nė neparagauja. O jų svečiai tuo tarpu pasmerkiami lėtoms ir skausmingoms kančioms nepastebimai lupant tą velniavą nuo torto, arba kramtant ir pro dantis tariant - kaip skanu.
Iš kitos pusės tenka sutikti, jog į tą torto iškamšą reikia sudėti begalę darbo, reikia ir kruopštumo, ir sugebėjimo išgauti kokius nors objektyvios tikrovės atvaizdus. Bet aš vis gi lieku prie savo pirminės nuomonės - niekas nuo torto neturi būti nuimta, o jeigu jūs visada suvalgot tą molio masę, tuomet reiškiu jums didelę užuojautą, matyt vaivorykštės spalvų eiliškumo seka padeda nustatyti, keliais metais susitrumpinate gyvenimą.
Taip pat ir pastebėjimas piktdžiugiškai nuteikiantis mano piktdžiugišką sielą - neretai (su išimtimis) tų pačių plastilino autorių darbai, kuriuose mėginama naudoti natūralius papuošimus atrodo mažų mažiausiai baisiai.
Taigi tokie pastebėjimai šiam vakaro ir ryto tarpsniui, o čia jau antras įrašas išpeikiantis dekoravimo mases, todėl nuo mano blogo galutinai nusisuks plastilino meistrai, nors jie čia matyt ir taip neturi ką veikti.
Taip pat ir pastebėjimas piktdžiugiškai nuteikiantis mano piktdžiugišką sielą - neretai (su išimtimis) tų pačių plastilino autorių darbai, kuriuose mėginama naudoti natūralius papuošimus atrodo mažų mažiausiai baisiai.
Taigi tokie pastebėjimai šiam vakaro ir ryto tarpsniui, o čia jau antras įrašas išpeikiantis dekoravimo mases, todėl nuo mano blogo galutinai nusisuks plastilino meistrai, nors jie čia matyt ir taip neturi ką veikti.
